Rizikos kapitalas – sistemiškai saugi investicija

Dabartinės finansinės suirutės investicinė aplinka taip pašlijusi, kad bet kokios užuominos apie naujas investicijas daugeliui kelia nepasitikėjimą ir baimę. Nesiplėsiu apie finansinės krizės pasaulyje ištakas, tačiau konstatuosiu faktą, kad sisteminė rizika finansų sektoriuje pasireiškė globaliai ir šiuo metu vykstantis „deleveraging“ procesas skaudžiai kerta per bemaž visų rūšių investuotojų kišenę (kalbame apie investuotojus, ne apie spekuliantus). Finansinio sverto (arba skolos) mažinimo procesai iš dalies lemia visų pagrindinių turto klasių nuosmukį, kuris savo ruožtu dar labiau spartina šį procesą – papuolame į užburtą ratą, arba gal teisingiau sakyti besileidžiančią spiralę, kuri savo ruožtu lemia ir visos ekonomikos (ne tik finansų sektoriaus) lėtėjimą, mažėjant pinigų masei rinkoje.

Rizikos kapitalas atrodytų niekuo ne išimtis, taigi turėtų taip pat skaudžiai kentėti, kaip ir bet kokios kitos investicijų rūšys. Taip, iš dalies tai tiesa. Finansinė suirutė skaudžiai atsiliepia naujų rizikos kapitalo sandorių skaičiui ir investuoto kapitalo dydžiams – rinkoje mažėja pinigų. Įmonių vertinimai dėl pasikeitusios investuotojų tolerancijos rizikai stipriai mažėja, rizikos kapitalistai įtariau žiūri į naujų projektų perspektyvas lėtėjančios ekonomikos fone ir pan. Tai yra natūralūs pokyčiai, įtakoti aplinkos veiksnių. Tačiau rizikos kapitalas, kaip investicijų forma, šioje finansinėje suirutėje nesusiduria su sistemine rizika ir netgi galėtų būti vadinamas kapitalu, kuris padės atsigauti ekonomikoms ir finansų sektoriui bendrai, nes jo pagalba finansuojamas „tikros vertės“, o ne spekuliacinės, kūrimas.

Visų prima Rizikos kapitalistai praktiškai nenaudoja finansinio sverto, nes investicijos į naujas idėjas ir jaunas perspektyvias įmones ir taip savyje neša daug rizikos. Arba naudoja labai mažus (management buyout ir pan. atvejais) svertus. Taigi visa sisteminė krizė sverto mažinimo požiūriu rizikos kapitalistų praktiškai nepalietė.

Rizikos kapitalas investuoja ilgam (5-7-10 metų) ir investuoja dažniausiai į nelistinguojamas kompanijas, todėl trumpalaikiai investicijų svyravimai nedaro didelės įtakos. Rizikos kapitalas gauna grąžą tik realizavus investicijas, kitaip nei hedge fondai, kurie skaičiuoja investicijų prieaugį kiekvienų metų gale pagal esamas rinkos kainas. Šis prieaugis natūralu, kad investuotojų šiuo metu nedžiugina, todėl investuotojai gali imti trauktis iš hedge ir kitokių fondų (paprastai yra galimybė investuotojams pasitraukti bet kada, arba, hedge fondų atveju – metų gale). Taip elgdamiesi investuotojai sudaro sąlygas dar didesniam vertės kritimui, nes fondas priverstas realizuoti investicijas bet kokiomis įmanomomis sąlygomis. Tai negresia rizikos kapitalo fondams, kurie investuoja ilgam, ir investuotojų pirmalaikis pasitraukimas (redemption) nėra įmanomas.

Žinoma, šioje vietoje rizikos kapitalas susiduria su problemomis, jei planuota investicijas realizuoti būtent šiuo metu – to padaryti tarkim IPO būdu šiuo metu praktiškai nėra šansų, o įsigijimai ir susijungimai taip pat vyksta ne geriausiomis sąlygomis. Tačiau rizikos kapitalo fondas turi laisvę rinktis – gauti investicijų grąžą dividendais ir laukti geresnių laikų, ar parduoti investiciją už esamą kainą dabar. Jų nespaudžia svertai ir investuotojų pasitraukimo grėsmė.

Kitas rizikos kapitalo investicijų patrauklumas – pats investicijų objektas. Investuojama į „realius“ verslus, tai yra verslus, kurie potencialiai gali atnešti didelę ekonominę naudą. Tokiuose versluose sukuriama reali vertė ir gaunamos realios pajamos. Netgi ekonomikos lėtėjimo fone inovatyvios įmonės (į tokias dažniausiai investuojama), sugebančios vartotojui duoti realią pridėtinę vertę ir naudą išliks stipriausiomis. Tokio investavimo pagrindas – ekonominis, siekiant gauti grąžą priklausomai nuo, to kiek ir kaip įmonė uždirbs pinigų (pagal tai ir vertinama įmonė). Tai iš esmės atitinka pačią investavimo sąvoką ir filosofiją. Investavimas į materialų turtą ar įvairius viešus finansinius instrumentus turi didžiulę „lūkesčių“ riziką, kai kaina rinkoje keičiasi daugeliu atveju priklausomai nuo persipynusių objektyvių ir subjektyvių veiksnių.