R. Kuodis: "Optimizmas tame, kad Lietuva buvo valdoma neefektyviai"

    Tokia, gal ne visiškai pažodinė, bet gan kontraversiška frazė nuskambėjo iš žinomo Lietuvos ekonomisto  lūpų užvakar  vykusio verslo forumo diskusijose. Čia pat R. Kuodis paaiškino, jog kitos efektyvesnės  šalys galimybių kažką optimizuot jau nelabai beturi, tuo tarpu mes dar turim šį "šansą, kurio dar neiššovėme"...
    Kaip žinome, šis šansas LB atstovo nuomone, buvo ir dar yra masinė daugiabučių renovacija. Faktiškai ji dar neprasidėjusi. Dėl to ir R. Kuodžio pranešimo, skaityto dar pirmoje forumo dalyje, tema buvo "Lietuvos ekonomikos skatinimas krizės laikotarpiu: kritinis įvertinimas".

    Visų pirma, pranešėjas pastebėjo, jog visų krizių vystymasis panašus: "optimizmas -> euforija -> žlugimas". Šio žlugimo pradžia Lietuvoje, pasak R. Kuodžio, prasidėjo dar ... 2003 metais, kai visi buvo pilni geresnio gyvenimo lūkesčių, netrukus įstojus į Europos Sąjungą. Buvo naiviai manoma, kad įstojus į ES "ateis turtingi vokiečiai" ir brangiai supirks labai "vertingus" komunalinius butelius. Tuo metu niekam net nerūpėjo faktas, kad užsieniečiai ir tuomet jau galėjo pirkti NT Lietuvoje (tik  kažkodėl to nedarė).  Kai visuomenėje vyrauja tokios nepamatuotos euforinės nuotaikos, burbulo vystymosi išvengti beveik neįmanoma. Vienintelis galimas stabdis tam galėjo būti pranešimo autoriaus tuo metu siūlomas nekilnojamo turto mokesčio įvedimas. Dabar daugelis dėl krizės kaltina bankus, tačiau jų skolinimo limitų suvaržymas nebūtų nieko pakeitęs, nes pinigai vistiek būtų atėję, tik ne iš Lietuvos.
    Taigi žmogus, matydamas, kaip jo kaimynas praturtėjo iš NT, darė tą patį, ką ir kaimynas, ir karuselė įsisuko - NT augo, BVP kilo kaip niekad. Tas pats vyko ir kitose Baltijos šalyse. Latvijos BVP augo sparčiausiai. Tuo metu, kai visi mus vadino Baltijos tigrais, R. Kuodis su šypsena prisimena savo kolegos latvio ištartus žodžius: "o mes esame ekonomikos augimo schumacheriai", ir čia pat karčiai pajuokavo, jog ir M. Schumacheris kartais trenkiasi į sieną...

    Kylant burbulams ir kitose rinkose, investicijos Lietuvoje nustojo augti jau 2007-2008 metais, nors iš inercijos dar viskas kilo. Kai krizė smogė visu smarkumu, visos rinkos užsidarė ir pačioje sunkiausioje padėtyje atsidūrė eksportuojančios šalys, taigi ir Lietuva. Tokiu atveju reikia koncentruotis į vidaus darbus. Japonai tokiu metu stato tiltus. Mes galėjome valstybės lėšomis imtis masinės būsto renovacijos, kuri būtų bent kažkiek kompensavusi NT smukimą, o svarbiausia, dalinai sprendusi energetines problemas, tačiau pasukome klaidingu keliu. R. Kuodžio nuomone valstybei papildomo skolinimosi būsto renovavimui, kuris pradžioje sudarytų apie 0,5-1 mlrd. Lt, nereikėtų bijoti,  nes  mokamos palūkanos už paskolas tik pakeistų dabartinius mokesčius už neefektyviai naudojamus energetinius resursus, nekalbant apie išlošimą ateityje. Tuo tarpu tai darbas, kurį vistiek reikės atlikti.

    Kalbant apie ateitį, R. Kuodžio nuomone, padėtis pasaulyje dar nėra iki galo aiški. Didžiausia problema - valstybių skolos ir antros krizės bangos grėsmė. Net jei to neįvyktų, tam, kad Lietuvoje imtų juntamai mažėti ir stabilizuotis nedarbas, reikalingas 5,3% BVP augimas (to nėra net ir 2012 metų analitikų pronozėse). Jau vėliau vykusiose diskusijose kitų prelegentų buvo pasakyta, jog pasaulis daug metų gyveno skolon; dabar 10-20 metų turėsime gyventi, lipant iš tų skolų.